Mes turime teisę balsuoti. Jeigu turime teisę pasakyti „TAIP“, vadinasi, turime lygiai tokią pačią teisę ir pasakyti „NE“! Tai kartais daug svarbiau. Turime teisę atiduoti savo balsą ir netgi galime „reitinguoti“ – pažymėti patikusius 5 vienos partijos kandidatus. Kodėl vienos partijos ir kodėl – 5? Kodėl ne – 10? Jeigu balsuoji už 5 patikusius, vadinasi turi teisę ir išbraukti 5 nepatikusius.
Daugelis valstybių yra demokratinės ir laikosi principo „liaudies valdžia — liaudies labui“. Ši valstybės valdymo forma atsirado Graikijoje. Į urnas graikai dėjo baltus ir juodus akmenėlius, šviesias ir tamsias pupas. Jau tada žmonės turėjo teisę pasakyti „Taip“ – balta, arba „Ne“ – juoda. Sena legenda byloja, kaip kartą žmonių balsai pasiskirstė tolygiai, o viską lėmusio paskutiniojo balso šeimininkas buvo aklas. Jis atėjo pas gerbiamą žmogų, Maratono mūšio dalyvį, ir paprašė pasakyti – kuris akmenėlis baltas, o kuris juodas? Tas neregį apgavo ir taip pirmą kartą buvo paminta demokratija.
Privalomas balsavimas
Senojoje Atėnų demokratijoje balsavimas buvo privalomas. Liaudies susirinkimas, buvo šaukiamas 40 kartų per metus. Rinktis buvo privalu iš pat ryto, o nuo pietų po namus vaikščiodavo pareigūnai, kurie raudonuose dažuose išmirkytomis rykštėmis „skubindavo“ piliečius tinginius balsuoti. Dažai lengvai nenusiplaudavo, vėliau tokius bausdavo piniginėmis baudomis ar privalomaisiais darbais. Nebalsavusieji
tapdavo „idiotais“. Na, gerai, ne viskas toje antikinėje demokratijoje buvo tobula. Štai fi losofas Platonas sakėsi didžiai dėkingas už tai, kad „pirma, esu žmogus, o ne gyvulys; antra, kad esu vyras,o ne moteris; trečia, kad esu graikas, o ne svetimtautis; bet svarbiausia — kad gyvenu Atėnuose“.
Atėniečiai neleisdavo piliečiui tapti tokiam įtakingam, kad galėtų vienas valdyti valstybę. „Eklesiją“ šaukdavo vadinamoji penkių šimtų taryba, turėjusi pakomitetį, kurio pirmininkas būdavo renkamas burtais ir vadovaudavo tik vieną dieną. Taigi, teoriškai vienas iš trijų Atėnų piliečių bent kartą gyvenime galėjo tapdavo savo miesto-valstybės vadovu.
Jei pasirodydavo, kad kuris tapo per daug įtakingas, žmonės išraižydavo jo vardą ant sudaužyto molio ąsočio šukės, vadinamajame ostrake. Paskirtą dieną ostraką įmesdavo į tam tikrą dėžę, stovinčią turgaus aikštėje. Kai susirinkdavo visi šeši tūkstančiai šukelių, asmuo, gavęs daugiausia balsų „prieš“, būdavo ištremiamas iš Atėnų.
Oficialūs perėjūnai
Jeigu balsuodamas atiduodu savo balsą už „medžių“ partijos kandidatą „Berželį Ąžuolinską“, o jis tos pačios Seimo kadencijos metu nusprendžia, kad jam nepatinka tos pačios frakcijos girioje auganti „Drebulė Liepaitė“ ar kad staiga jo vertybės suminkštėjo ir pasikeitė, todėl jis perbėga „gėlių“ partiją ar į mišrią „pievų – aronijų“ frakciją ir žydėdamas sau bujoja toliau? Belieka tik šaukti, kad mane apgavo.
Seimo nariai yra išskirtiniai?
Suprantama, kad prezidento institucijos veiklą reglamentuojantis įstatymas atsirado vėliau nei Seimo rinkimų įstatymas, tačiau kodėl prezidentui yra taikomi amžiaus ir kadencijų apribojimai, o merams ir Seimo nariams – ne? Kodėl prezidentas dirba dvi kadencijas, o Seimo nariai kiek nori? O kas realiai prižiūri – kad renkame tikrai tuos? Kas patikrina, kad kandidatas, prieš tapdamas neliečiamuoju, tikrai yra fi ziškai, protiškai, žmogiškai ir visaip kitaip geras? Kodėl į Seimą papulti gali vidurinės nebaigęs jaunuolis?
Kodėl rinkimai vyksta sekmadienį?
Kodėl jie nevyksta konkrečiai nustatytą kalendorinę dieną, pavyzdžiui Kovo 11-ąją, ar kokią specialiąją Valstybės dieną? Atleiskite, bet sekmadienis yra mano šeimos ir Dievo diena.
Turime ir privalome
Esame verti tokios valdžios, kokią išsirenkame. O jei rinkimus pramiegame – esame „idiotai“ ir šiuolaikine, ir graikiška to žodžio prasme. Privalome balsuoti ir išreikšti savo valią. Na, o žmonių sugalvotus įstatymus reikia vertinti kritiškai: jie kartais atsilieka nuo gyvenimo.
