Fiskalinė politika yra svarbiausias bet kurios vyriausybės strateginis elementas, atliekantis pagrindinį vaidmenį, siekiant užtikrinti valstybės ekonominę gerovę. Vyriausybei nusprendus padidinti mokesčius,
dažniausiai tiesioginis poveikis būna ekonomikos augimo sulėtėjimas, nes vartotojai ir įmonės mažina savo išlaidas. Šiandien tai akivaizdžiai patvirtina Estijos naujausios mokesčių reformos rezultatai. Ir priešingai, mokesčių mažinimas skatina ekonominę veiklą valstybėje.
Lietuvoje apie 90 procentų nacionalinio biudžeto sudaro mokesčiai. Jei savivaldybių pajamų pagrindinis šaltinis yra gyventojų pajamų mokestis (GPM), tai Vyriausybės – pridėtinės vertės mokestis (PVM). Priminsiu, kad tai – netiesioginis mokestis, įtraukiamas į prekių ir paslaugų kainą, kurio našta galiausiai tenka vartotojui.
Koks PVM taikomas Europos Sąjungoje?
Liuksemburgas siūlo mažiausią standartinį PVM tarifą – 17 proc. Taip siekiama sustiprinti šalies konkurencingumą, potencialiai pritraukiant kuo daugiau investuotojų ir vartotojų.
Didžiausią PVM tarifą – 27 proc. taiko Vengrija. Daugelis šalių, tame tarpe ir Vokietija, Prancūzija, Ispanija, taiko lengvatinius PVM tarifus atskiroms prekėms ir paslaugoms, kurios, atsižvelgiant į jų socialinę reikšmę, priskiriamos kaip būtiniausios vartotojams.
Tuo tarpu Danija laikosi unikalios pozicijos, taikydama visoms prekėms vienodą 25 proc. tarifą. Vis tik šioje šalyje, skirtingai nei Lietuvoje, nėra penktadalio gyventojų, gyvenančių žemiau skurdo ribos.
Kaip pirmą žingsnį, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga savo programoje yra numačiusi sumažinti PVM tarifus maitinimo paslaugų įmonėms ir būtiniausiems maisto produktams. Įvedus lengvatinį 9 proc. PVM tarifą, 100 eurų vertės pirkinių krepšelis, sudarytas iš būtiniausių maisto produktų, vartotojui atpigtų dešimtadaliu.
Tačiau statome pieno butelį ant stalo. Vienas litras vienodo riebumo ir vienodoje pakuotėje pieno Lenkijoje (prekybos centre „Biedrionka“) kainuoja 0,98 euro, Vokietijoje („Aldi“) – 1,25 euro, o mūsų Lietuvoje
– 1,49 euro. Analogiškai lenkas už tą patį produktą sumoka 36 proc., vokietis – 16 proc. mažiau nei lietuvis.
Ir nemanau, kad dabartinės Vyriausybės priimtas nutarimas didinti akcizus kurui įtakos kainų sumažėjimą. Pasidaro smalsu, kodėl vienas iš svarbiausių maisto produktų pas mus toks brangus. Pirkdami pieną, 27,1 proc. nuo bendros kainos sumokame žaliavinio pieno tiekėjui, 29 proc. – prekybininkui, 26,5 proc. – perdirbėjui ir 17,42 proc. produkto kainos yra PVM mokestis.
Pagal ES pateiktus statistinius duomenis, mūsų perdirbėjai žalio pieno tiekėjams moka mažiausiai visoje Europos Sąjungoje. Pagal šį rodiklį, tvirtai ir nepajudinamai esame įsitvirtinę statistinės lentelės dugne.
Manau, kad ir subsidijomis mūsų ūkininkas yra mažiau lepinamas nei jo kolega vokietis ar prancūzas. Tad ir nekelia nuostabos, kodėl mūsų šalies pieno ūkiai nyksta, kaip tirpstantis sniegas pavasarį. Ir norisi paklausti, ar mes iš viso turime Žemės ūkio ministeriją?
Manau, kad didžiulių mūsų bėdų priežastis yra susiformavusi oligopolinė rinka mažmeninėje prekyboje, bankininkystėje ir kituose sektoriuose. Tai sumažina smulkiojo verslo gyvybingumą ir konkurencingumą.
Siekiant užtikrinti bendrą gerovę, valstybė privalo sudaryti tinkamas sąlygas smulkiajam ir vidutiniam verslui, suteikiant jam atitinkamas mokestines lengvatas. Vykdant fi skalinę politiką, būtina atsižvelgti,
kaip tai paveiks silpniausius rinkos dalyvius. Taip pat būtina yra taikyti mokestines lengvatas labiausiai socialiai pažeidžiamiems gyventojams.
