Seniau, na, maždaug dar 2000 metais kūno kultūros pamokos būdavo laukiamiausios vaikų pamokos. Vaikai dažniausiai stengdavosi jų nepraleisti. Laukdavome vis įdomesniu, aktyvesnių užsiėmimų, naujų žaidimų bei naujų sporto šakų taisyklių išmokimo ir žinoma pratybų. Greičiausi, vikriausi bei geriausiai kūno kultūros pamokas atliekantys vaikai buvo vertinami ne tik bendraamžių tarpe, dažnai ir kitų sričių mokytojai atkreipdavo dėmesį į mokyklą sėkmingai atstovavusi mokinį kvadrato ar lengvosios atletikos varžybose. Kūno kultūra buvo vienodai svarbus dalykas, kaip ir kitos pamokos. Lietuvos televizija transliuodavo ne tik konkursą „Dainų dainelė“ ar vėliau atsiradusią viktoriną „Tūkstantmečio vaikai“, seniau vykdavo ir respublikinės moksleivių varžybos „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“…
Mokytojai su užsidegimu laukdavo klasės, galvodavo įvairiausias sportines veiklas, fi ziškai ugdė noru trykštančius būti stipriais, vikriais, drąsiais, kiekvienas stengėsi kuo geriau atlikti užduotis ir patekti į mokyklos komandą ar tiesiog būti tarp geriausių. Vieniems geriau sekdavosi krepšinis, kitiems lengvoji atletika, tretiems kvadratas, tačiau visi stengėsi iš paskutiniųjų. Labai dažnai vaikai ir po pamokų papildomai
lankydavo treniruotes. Mokyklos garbės lentoje dažnai kabėjo ne tik gabių mokslo pirmūnų, bet geresnių sportinių rezultatų pasiekusių moksleivių nuotraukos. O kokia garbė būdavo per fizinio lavinimo pamoką vilkėti visų mėgiamos komandos sportinius marškinėlius!
Laikui bėgant tiek mokiniai, tiek tėvai, tiek mokytojai kūno kultūros pamokas pradėjo nuvertinti, nekalbu apie pačius kūno kultūros mokytojus, kas gi norėtų, kad jo dėstomas dalykas būtų „nurašytas”. Vaikai pradėjo vengti kūno kultūros pamokų, tėvai tam dažnai pritardavo, o neretai ir atleidimą nuo kūno kultūros pamokų parašydavo. Nežinau, kieno leidimu ir palaiminimu, tačiau atleidimą nuo kūno kultūros pamokų ėmė atstoti sporto būrelio ar klubo lankymas. Manau, kad joks būrelis ar priklausymas kažkokios sporto šakos rinktinei, privačios treniruoklių salės lankymas negali atstoti kūno kultūros pamokų, kurios yra ugdymo sistemos dalis, besiformuojančią asmenybę visapusiškai supažindinanti su įvairiomis sporto šakomis. Tai išbandoma praktiškai, padeda praplėsti akiratį, pažinti įvairias olimpines ir ne olimpines sporto šakas, žaidimus. Kūno kultūros pamokos tvirtina kūną, ugdo lankstumą, greitį, gerina laikyseną, stiprina širdį.
Šiandien vaikai, linksmus, judrius žaidimus lauke iškeičiantys į telefonus bei kompiuterius, mažina bendravimą, o vaikišką hiperaktyvumą netikslingai priversti išlieti namie ar pamokose. Aritmetine progresija didėja ir mokinių su specialiaisiais poreikiais skaičius. Nesakau, kad dėl to kalti vaikai, pirmiausia kalti mes – tėvai, mokytojai, valdžios atstovai, šlubuojanti švietimo sistema bei laikmetis, kuriame gyvename. Kodėl mokinys gerai skaičiuodamas, tačiau nesugebantis gauti įskaitos kūno kultūros pamokose yra geresnis už tą, kuris turi 10 kūno kultūros pamokose? Nekalbu apie vaikus, kurie turi tikrai rimtų sveikatos problemų.
Žinoma, vieni vaikai fiziškai silpnesni, kiti – stipresni, vieni imlesni mokslams, kitiems reikia daugiau padirbėti. Kūno kultūra, kaip ir visos kitos pamokos, yra vienodai svarbios. Pažvelgęs atgal ir prisiminęs lankytų mokyklų, klasės draugus, galiu drąsiai konstatuoti, kad vaikai, kurie buvo silpnesni moksluose, tačiau intensyviai sportavę ir buvę tarp geriausių kūno kultūros pamokose, nepasiklydo ir gyvenime. Jie ir dabar geros sportinės formos, stiprios sveikatos ir dirba gerai apmokamus darbus.
Daugelį metų Kauno mokyklų sporto salės ir stadionai buvo kelias dešimtis metų nerenovuoti. Vaikų kūno kultūros pamokos vis skurdėjo, inventorius seno. Neseniai susigriebta, pradėta renovuoti mokyklų sportines bazes, tačiau dar ne visos mokyklos tuo gali pasigirti. Modernizuoti, gražūs tvora aptverti lauko aikštynai dažnai stovi tušti ar net užrakinti. Dažnai pagauni save skaičiuojant – kada paskutinį kartą matei pilną stadioną – dvi komandas po 11 žaidėjų normaliai žaidžiančias futbolą? Lankiau kai kurias Kauno mokyklas, bežiūrint į sporto inventorių, galima suprasti – kodėl vaikai ir patys nenorėjo fi zinio lavinimo pamokų. Salės grindys nekeistos daugybę metų, galbūt nuo mokyklos statymo laikų, ventiliacijos, kaip ir šildymo, – nėra. Tačiau kam reikalingas renovuotas stadionas ar salė, jei norinčių sportuoti nebeliko? Ilgus metus dirbęs treniruoklių salės vadovu bei treneriu kasmet pastebėdavau, kad į sporto salę ateina sportuoti vis jaunesnis ir vis silpnesnis jaunimas. Dauguma ateina kūno stiprinti, sulinkę, iškrypusiomis nugaromis, varginami viršsvorio ar turintys kitokių sveikatos problemų. Ar taip nutiktų, jei kūno kultūros pamokas būtų uoliai lankę nuo darželio, pradinių klasių iki 12 klasės? Kodėl nevertiname kūno kultūros pamokų, kurios geros sveikatos ir geros nuotaikos šaltinis?
Spaudoje nuolat rašoma, kad dabartiniai vaikai hyperaktyvus. Gal jie tokie, kad neturi kur išsikrauti po ilgo sėdėjimo ir žiūrėjimo į telefono ar televizoriaus ekraną? Šiuolaikinis technikos pasaulis visus traukia prie kompiuterių, telefonų, mažėja tikslingas fizinis aktyvumas, lauko žaidimai. Retas darželis turi kūno kultūros mokytoją, dažniausiai užsiėmimus veda auklėtojos, kurios užsiėmimus veda be jokios sistemos,
pagal tai, kas jos paprasčiau ar labiau patinka, ir visa tai – tik lengva mankšta. Kūno kultūros mokytojus dažnai keičia tinkamo pasirengimo neturintys mokytojų padėjėjai.
Vaikai turėtų būti ruošiami nuo darželio, turi būti tam skirta salė, reikalinga avalynė ir apranga, atitinkamai apsirengusi ir pasiruošusi kvalifi kuota kūno kultūros mokytoja. Vaikai ir mokytojai turi suvokti, kad tai lygiavertė pamoka, kaip ir visos kitos, kurioje reikia stengtis, mokytis, atlikti paskirtas užduotis, estafetes, vikrius žaidimus ir gauti atitinkamą įvertinimą.
Vėliau sistemingai ir kryptingai pamokas tęsti mokykloje su kūno kultūros pamokos vertinimu pažymiu. Moksleivis turi būti ne tik supažindinimas su užduotimi ar žaidimu, o turi įvykdyti reikiamą fizinės veiklos normatyvą ir būti atitinkamai įvertintas, kaip ir būdavo anksčiau. Šios kartos vaikų vidurinėje mokykloje jau turbūt nepriversime tinkamai judėti ar intensyviai sportuoti, tačiau galime pradėti nuo darželio, parengiamosios bei pradinių klasių.
Kūno kultūros pamokos turėtų vykti bet tris kartus per savaitę. Jas turėtų vesti ne auklėtojas, o kūno kultūros mokytojas. Pamokos turėtų būti ne tik pažaidimas, tačiau ir kažko naujo pažinimas ir išmokimas, kūno lavinimas ir neabejotinai turėtų būti vertinamas. Kodėl tėvus kviečia į įvairias mokinių kūrybos šventes ir parodo, ką vaikai nuveikė, ko išmoko, tai kodėl neparodyti, kokie vaikai greiti, vikrūs ar lankstūs? Tai ugdo savivertę, mažina socialinę atskirtį, nepilnavertiškumą. Tik darbas su vaikais ir jų tėveliais, parodant kūno kultūros svarbą vaiko organizmui bei asmenybės formavimuisi, gali padėti sugrąžinti tikrąsias kūno kultūros pamokas. Būtina kūno kultūros pamokų svarbą suvienodinti su visomis kitomis pamokomis. Ir tik bendromis jėgomis galime auginti sveiką, stiprią, savo jėgomis pasitikinčią jaunąją kartą.
