Logopedė, programuotoja. Daugiamandačiame sąraše Nr. 122
Šiemet nuo rugsėjo 1-osios mūsų mokyklose prasidėjo įtraukusis ugdymas, kuris tikrai būtų pavykęs, jeigu būtų buvęs sudarytas labiau įstatymo pakeitimus atitinkantis veiksmų planas, t. y. jeigu būtų suskaičiuota, kiek ir kokių pedagogų mums trūks, ir būtų orientuojamasi į tokio kiekio specialistų paruošimą.
Akivaizdu, kad taip neįvyko. Liepos 18-ą dieną Seimas priėmė dar neįsigaliojusio Švietimo įstatymo pakeitimo pakeitimą, kuriame buvo nustatyta, kad klasėse, kuriose mokosi vaikai su dideliais ir labai dideliais poreikiais, dirbs ne du mokytojai, kaip buvo planuota iki šiol, bet „arba du mokytojai, arba mokytojas ir švietimo pagalbą teikiantis asmuo.“
Norint dirbti su vaikais, turinčiais didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, dažnu atveju reikalingos ne tik specifinės pedagoginės, bet ir medicininės žinios. O švietimo pagalbą teikiančiu asmeniu vadinamas ir mokinio padėjėjas, kurio kvalifikacijai yra keliamas tik vienas reikalavimas – vidurinis išsilavinimas.
Mokyklos vis dar dažnai nėra pritaikytos visiems mokiniams. Iš esmės dauguma mokyklų neatitinka universalaus dizaino modelio (nėra galimybės asmenims su fi zine negalia pasiekti visų ugdymo patalpų, tokiems asmenims nėra pritaikytų tualetų, asmenims su psichosocialine negalia neįrengtos nusiraminimo zonos, sensoriniai kambariai ir t.t.).
Jeigu aplinka yra daugiau mažiau pritaikoma, tai dėl toje aplinkoje dirbančių specialistų kvalifikacijos ir gebėjimų naudotis aplinkos įrankiais – visiškai blogai, nes pagalbos priemonės pristatomos grupėms pedagogų, ir dažnai – be galimybės išbandyti ir įsisavinti jų naudojimą, t. y. beveik nėra specialistų, gebančių teisingai naudotis priemonėmis (pvz., sensoriniame kambaryje įjungiamos visos priemonės, taip išprovokuojant dar didesnę sensorinę perkrovą, neišnaudojamos visos interaktyvių lentų galimybės ir t.t.).
Išvada – šis liepos 18 d. LR Švietimo įstatymo pakeitimo pakeitimas palieka įtrauktį toje pačioje situacijoje, kuri jau buvo iki šiol, t. y. ugdymo procesą, kuriame yra vaikas su dideliais arba labai
dideliais specialiaisiais ugdymosi poreikiais, ir toliau gali vesti tik vienas pedagogo kvalifi kaciją turintis asmuo, kuris vienu metu turės turėti ir medicininių žinių, ir būti mokinio padėjėjo konsultantu, ir mokytoju,
vykdančiu atnaujintas programas.
Pedagogai, kurių trūksta, yra keičiami švietimo pagalbos paslaugų teikėjais, kurių irgi trūksta, arba mokinio padėjėjais, kurių išsilavinimui, kaip minėjau, nekeliami jokie reikalavimai.
Tam, kad gauti daugiau mažiau realų vaizdą, kokia situacija yra dabar panaršiau darbo skelbimų portalus ir paskaičiavau, kiek darbuotojų trūksta. Štai jums informacija TIK iš Užimtumo tarnybos portalo: ieškoma 48 logopedų; 45 specialių jų pedagogų; 43 psichologų; 13 socialinių pedagogų; 90 mokytojų padėjėjų; 94 ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio ugdymo mokytojų. Darant prielaidą, kad Užimtumo tarnyboje skelbiamos VISOS laisvos darbo vietos, turime situaciją, kad šiam momentui Lietuvoje trūksta apie 150 specialiosios švietimo pagalbos specialistų, beveik 100 ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio ugdymo mokytojų ir 90 mokinio padėjėjų.
Tačiau tai dar – ne visa problema. Naujų bėdų ir barjerų įtraukiajam ugdymui prisideda ir iš savivaldos pusės, kai savivaldybės įveda savus reguliavimus šitame procese: pvz., jau labai plačiai aptartas Širvintų rajono savivaldybės merės pasisakymas apie asmenų su specialiaisiais ugdymosi poreikiais segregaciją. Kauno miesto savivaldybės administracijos vadovo sprendimas, ribojantis mokinio padėjėjų skaičių ir etatus vaikams. Pvz., dviem vaikams, kuriems reikalinga nuolatinė mokinio padėjėjo pagalba, skiriama TIK iki 1 etato! O ką, pavyzdžiui, daryti, jeigu vienas vaikas yra priešmokyklinio amžiaus („nulinukas“), o kitas yra lopšelinukas? Vesti ugdymo procesą jiems abiem kartu? O jeigu darželis dirba 10 – 12,5 val. per dieną? Kaip tada užtikrinti dviem vaikams nuolatinę specialiąją pagalbą? Esant tokiems
įstatymų/sprendimų nesuderinamumams, įtraukties procesas tik sudėtingėja.
Kuo toliau, tuo labiau man kylaklausimas – tai kokia nauda milijonų, kuriuos išleidom įtraukties veiksmų plano įgyvendinimui, jeigu situacija iš esmės nepasikeitė? O gal vis tik buvo galimatuos pinigus išleisti motyvuotiems specialistams rengti, o ne eilinį kartą tiesiog įsisavinti lėšas?
Kaip minėjau pačioje pradžioje, mes neturime tiek lėšų, kad galėtume sau leisti pinigus išleisti neracionaliai, tačiau turime pakankamai, kad naudodami juos racionaliai, išspręstume esamą situaciją:
- pirmiausia, būtina tiksliai apskaičiuoti, kiek ir kokių pedagogų/padėjėjų trūksta. Ir tik pagal gautus duomenis nustatinėti studijų prioritetus. Nacionalinė švietimo agentūra savo tinklapyje, pedagogų poreikio stebėsenos įrankyje, skirtame įvertinti pedagoginių darbuotojų poreikio (trūkumo) mastą, nurodo, kad šiuo metu visoje Lietuvoje trūksta tik 33 pedagogų.
- antra, prioritetinių pedagogikos sričių studentams sudarytos motyvavimo sistemos dalimi turėtų būti nustatytas tam tikras laikotarpis, kurį studentas, po studijų baigimo, privalėtų išdirbti Lietuvos ugdymo įstaigose. Panašiai, kaip šiuo metu yra paskutinio kurso pedagogikos srities studentams, mokant jiems tikslines išmokas.
- trečia, būtina užtikrinti pedagogams ir mokinio padėjėjams galimybę užsidirbti, nesiejant atlygio mokyklai su mokinių krepšeliu, bet finansuoti pagal klasės krepšelį. Sukurti finansinio motyvavimo sistemą, susietą ne tik su patirtimi, bet ir su pedagogų akademiniu laipsniu, taip pat su motyvacija teikti paslaugas įvairių ugdymosi poreikių turintiems vaikams. Suteikti kiekvienam pedagogui/mokinio padėjėjui neribotą galimybę nemokamai vykti į visus reikalingus tobulinimosi kursus, ypatingai, jeigu klasėje yra vaikų su specialiaisiais poreikiais ir jų ugdymui reikalingos specifinės žinios.
- ketvirta, būtina visas mokyklas kuo greičiau pritaikyti visų ugdymosi poreikių vaikams pagal universalaus dizaino modelį, tam, kad nebūtų vaikų su judėjimo negalia ar sensoriniais iššūkiais segregacijos. Tam, kad būtų galima nupirkti daugiau būtinos įrangos iš tų pačių lėšų – perkant specifi nę įrangą mokykloms, ją nupirkti apjungiant kelias savivaldybes kartu (gamintojų nėra tiek daug, o perkant didesnį kiekį visada galima tikėtis nuolaidos) ir t.t.
