Pavasarį su trenksmu gimusi idėja šiandien jau skaičiuoja trečią žygį, kuris tikrai dar ne paskutinis ir visų jų bendras tikslas – per 24 valandas įveikti kaskart vis ilgėjantį atstumą. Kiekvienas žygis buvo savaip įdomus, nes skyrėsi einančių asmenų skaičiumi ir maršrutu.
Antai liepos pradžioje kartu su kolege Sandra Kapelioriene per 21 valandą nuėjome 111 tūkst. žingsnių (88.8 km) maršrutu Kaunas – Vilkija – Kaunas, o vasaros pabaigoje jau keturiese įveikėme dar daugiau – per 24 valandas – 131 tūkst. žingsnių (101 km) nuo Kauno Pilies link Kernavės.
Rudenį vienas leidausi į solo žygį namų takais ir per mažiau nei 24 val. sėkmingai įveikiau 111 km.
Nemesk kelio dėl takelio
Žygyje turi gebėti mėgautis ir ugdyti savo valią, šaltą protą stresinėse situacijose. Ar tai lengva? Ne. Bet su tuo ateina suvokimas, kad žmogaus galimybės yra neribotos.
Kai ėjau miško tankme, aplinkui buvo tamsu ir vietomis girdėjosi medžių šakų traškėjimas ar už medžių besislepiantys laukiniai žvėrys. Jauku nebuvo. Arba į kelionės pabaigą keliaujant per tiltelį turėjau kirsti upę, tačiau priėjus vietą, išvydau dujų vamzdį, o ne tiltelį. Tą akimirką pasijaučiau kaip tas laukinis į narvą uždarytas žvėris, ieškantis išėjimo. Tokiais įtemptais momentais ten- ka vadovautis šaltu protu ir nepanikuoti. Tąkart irgi radau gerą sprendimą.
Žmogaus būties prasmė
Pirmojo žygio metu, kai keliavau kartu su kolege Sandra, daug kalbėjomės įvairiomis temomis. Taigi vienas kito draugija tapo motyvacija, suteikusi jėgų eiti tikslo link. Eidami giliuose pokalbiuose, tyloje klausantis čiurlenančio upelio garsų, paukščių čiulbėjimo, išbandėme savo galimybių ribas, kiekviename naujame kilometre palikdami tai, kas nebereikalinga. Tuo pačiu pasiekėme ne tik nusimatytų žingsnių kelionės tikslą, bet ir įveikėme patys save.
Antrajame žygyje prie mūsų prisijungė dar trys žmonės. Tad į žygį pėsčiomis išsiruošė penki žmonės, kurie skyrėsi savo norais, emocijomis, charakteriu, tikslais. Daugiau laiko praradome trumpiems sustojimams, kilusių išbandymų įveikimui.
Vienas žygeivis neįveikė viso nusimatyto atstumo, tačiau jis ir planavo eiti tik tam tikrą kelionės atkarpą, įvertinęs savo jėgas, galimybes ir, žinoma, sveikatos būklę.
O į solo žygį išsiruošiau tik vienas, nes tiesiog norėjau pabūti su savimi, savo mintimis, išgyvenimais, susidėlioti prioritetus, pamąstyti, kokiems menkaverčiams dalykams gaištu savo brangų laiką. Pabuvimas tik su savimi, savo vientisumo išgyvenimas, būties pilnatvės pajutimas man tapo puikiu vaistu nuo išsekimo.
Namų takais
Kai nutolsta visi svarbūs keliai, gyvenvietės ir miestai, kai esi vienas gamtoje, gali pajausti pasaulio vienovę. Esi vienas, tačiau tuo pat metu lyg ir ne vienas.
Man, kaip miesto žmogui, kartais sunku suvokti, kokia galią turi gamta, kiek joje ramybės ir tuo pačiu stiprybės. Šią naudą ypač juntu po pasivaikščiojimo.
Trečiajame žygyje, žingsniuojant namų takais, netikėtai atradau kvapą gniaužiančio nepaprasto grožio vietas. Maršrutas driekėsi ne tik pro labai gražiai įsikūrusius naujus namų kvartalus su sutvarkytais pagrindiniais susisiekimo keliais, bet ir žvyruotais bei duobėtais keliais, neįrengtais šaligatviais, neapšviestomis gatvėmis.
Kaip Kauno m. savivaldybės tarybos nario K. Rimeikio visuomeninis padėjėjas, informavau Tarybos narį apie tas vietas, kur reikėtų įrengti dviračių takus ar nutiesti šaligatvius, kad žmonės galėtų pasirinkti alternatyvią lengvajam transportui priemonę netolimų maršrutų įveikimui ar saugiam nuėjimui iki visuomeninio transporto stotelės.
Linkiu kiekvienam skirti šiek tiek laiko kasdieniniams ar savaitgaliniams pasivaikščiojimams – pajusite, kiek streso ir įtampos Jūsų gyvenime bus mažiau!
