Paskutiniu metu viešoje erdvėje ypač populiari frazė – socialinis dialogas. Ar tai – tik skambi frazė, ar – įmanomas procesas?
Kad vyktų abipusis kalbėjimasis, dialoge dalyvaujančios pusės turi turėti vienodą interesą keisti esamą situaciją geresne. Ir valdžios atstovai, ir mes, paprasti žmonės, pritariame, kad šis procesas privalo vykti. Bet kodėl jis nevyksta arba vyksta be rezultatų? Kodėl, kai kalba viena pusė, – negirdi kita ir atvirkščiai?
Man, profesinės sąjungos vadovui, darbuotojai skundžiasi, kad įmonių ar įstaigų vadovai pokalbiui, problemų aptarimui tiesiog neturi laiko. Dirbantys valstybinėse institucijose savo vadovus dažniausiai mato tik per televiziją, o išrinkti Seimo nariai savo rinkėjus neretai prisimena tik prieš kitus rinkimus. Palyginkite, kaip pastarieji elgėsi prieš metus ir kaip dabar.
Kad socialinis dialogas vyktų, reikia ir piliečių, t. y. jūsų, iniciatyvos. Sėdėti ant sofos ir keiksnoti televizorių ar socialinėje erdvėje kritikuoti situaciją – neužtenka. Nepamirškime, kad mes gyvename demokratinėje valstybėje ir turime savo teises į žodžio laisvę, ir pokyčiai priklauso nuo mūsų veiksmų bei aktyvumo.
Savo gyvenamojoje aplinkoje renkame seniūnaičius ir buriame aktyvias bendruomenes. Seniūnaičiai yra atsakingi už komunikaciją su vietos valdžia. Jie turėtų būti seniūno, bendruomenės ir kitų institucijų jungiamoji grandis. Ir gyventojai patys kalti, kad seniūnaičio rinkimuose nedalyvauja. Seniūnaičiu gali būti kiekvienas aktyvus pilietis. Nors šis darbas neapmokamas, bet gali būti labai svarbus ir įtakingas.
Dar yra bendruomeninės organizacijos, į kurias jungiasi bendrauti mėgstantys arba tam tikras problemas norintys išspręsti žmonės. Daug gražių ir svarbių darbų jos nuveikia, o grupė aktyvių bendraminčių gali daug pakeisti, net ir valdžią nuversti.
Na, savivaldoje problemų visada yra. Gyventojai skundžiasi, kad dešimtis metų dirbantys seniūnai visiškai nemotyvuoti, nesistengia dėl gyventojų.
Liūdna, bet vieša paslaptis, kad seniūnus „paskiria“ valdančioji partija, ir visi jie turi būti lojalūs tuometinei vietos valdžiai bei atskaitingi savivaldybės administracijos direktoriui. Konkursai yra ,,mistiniai“, todėl dauguma jų kompetencijomis ir nepasižymi, o nuo to kenčia gyventojai.
Kita valdžios komunikacijos su visuomene problema – tai sprendimų priėmimas, nesitariant su visuomene. Puikus valdančiųjų savivaliavimo pavyzdys yra „Rail Baltica“ ir „Via Baltica“ projektai. Apie šiuos projektus žmonės nebuvo išsamiai informuojami, kol patys nepradėjo domėtis ir jiems prieštarauti. O valdininkai jau ne kartą įrodė, kad žmonės jiems nėra svarbūs, jiems svarbiau – projektų įgyvendinimas ir
projektinių lėšų įsisavinimas.
Krizių komunikacija irgi beviltiška: nuo karo Ukrainoje pradžios valdantieji kalba, kad turime būti atsargūs ir pasiruošę ekstremaliai situacijai. Bet jeigu paklaustume eilinio praeivio, ką darytų ir kur slėptųsi prasidėjus karui – jis neturi atsakymo.
Dabartinės valdžios arogancija, informacijos slėpimas ir nenoras kalbėtis pasėjo didelį visuomenės nepasitikėjimą. Tą turime stabdyti. Todėl noriu paraginti rinkėjus būti aktyvesniais nei buvote iki šiol. Jeigu siekiate būti išgirsti – veikite ir reikalaukite, skambinkite, rašykite, kalbėkite, siųskite oficialius laiškus ir raštus, dalinkitės informacija su žurnalistais, vystykite dialogą jūs. Priverskite valdžią dirbti jums!
O jei valdžia su jumis nesikalba – keiskite ją. „Kai tėvynė pavojuje, niekas neturi teisių, visi turi tik pareigas“ (Žanas Batistas Lakorderas).
