Rinkimų šūkiai turi didelę įtaką rinkėjų pasirinkimams ir kartais net lemia politinių partijų sėkmę. 2020-ųjų metų Seimo rinkimuose Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) pasirinko „jėgą“ kaip pagrindinę savo politinės kampanijos žinutę. Šūkis „daugiau jėgos Lietuvai“ galėjo pasirodyti patrauklus nemažai daliai rinkėjų, bet ar tikrai jėga yra geriausias valstybės valdymo stilius? Per keturis šios kadencijos metus pamatėme, kokių pasekmių gali turėti tokio pasirinkimo dominavimas. Ir visgi, valdantieji toliau apsimeta, kad nemato iki šiol neregėto visuomenės nusivylimo ir 2024 m. Seimo rinkimuose kviečia džiaugtis! Ačiū, bet nelabai yra kuo. 2020–2024 m. Seimo kadencija įeis į istoriją kaip didžiausių žmogaus teisių suvaržymų, begėdiško valstybės turto švaistymo ir gėdingo piktnaudžiavimo rinkėjų suteiktu pasitikėjimu metai.
Todėl, nors bendrai sveikatai yra gerai pamiršti tai, kas buvo bloga, ir nesidairyti atgal, politikoje, ypač artėjant rinkimams, kai kurių dalykų negalime nustumti į užmarštį. Vien tam, kad ateinantys metai būtų bent truputį geresni, kad, kaip sako mūsų liaudies išmintis, vėl neliptume ant to paties grėblio.
Demokratijos erozija ir opozicijos bei žmogaus teisių varžymas
Demokratijos erozija Lietuvoje prasidėjo iš karto po 2020 metų Seimo rinkimų. Sunku pamiršti, kaip tuometinis valdančiosios daugumos atstovas Mykolas Majauskas Seimo salėje pareiškė, kad opozicija gali nesivarginti teikti jokių įstatymų projektų, nes jie visi bus atmesti. Čia reikia pagirti buvusį Seimo narį už tai, kad jis, kaip retai pasitaiko, teisingai įvardijo tai, ką daugelis matėme ir patyrėme. Net ir nelaimėję
rinkimų, būdami opozicijoje, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos nariai aktyviai dirbome, siekėme išspręsti problemas, kurias ignoruodavo valdantieji, deja, mūsų projektai būdavo atmetami vien dėl to, kad esame opozicija. Pavyzdžių yra daug, bet vienas iš jų yra mano teiktas projektas, kuriuo siekiau, kad buvę globotiniai, kurie lieka gyventi su globėjais ir toliau studijuoja, būtų laikomi bendrai gyvenančiais asmenimis, kaip dabar yra biologinių vaikų atžvilgiu. Deja, net toks visiškai abejonių nekeliantis pasiūlymas, kuris būtų užtikrinęs tęstinę paramą globėjų šeimoms, nesulaukė palaikymo. Todėl turbūt visiškai naivu buvo tikėtis, kad liberalai, konservatoriai ir Laisvės partijos atstovai palaikys kitą mano pasiūlymą dėl gydytojų ir akušerių sąžinės laisvės užtikrinimo. Pasirodė, kad šios valdančiosios daugumos atstovams
sąžinės sąvoka yra tokia tolima, kad nei patys ja naudojasi, nei kitiems leidžia.
Daugiau jėgos tildant pilietinę visuomenę
Šiandien jau ne vienas pilietis asmeniškai patyrė, ką reiškia, kai piktnaudžiavimas valdžia yra nukreipiamas į siekį užtildyti kitaminčius. Viešas pažeminimas ir gėdinimas žiniasklaidos priemonėse, bandymai paveikti darbdavius, kad idėjiniai konkurentai ar valdžios kritikai būtų atleidžiami iš darbo, jau nieko nebestebina. Visgi, politinę galią nukreipti į piliečių persekiojimą nepatogu, todėl prieš tai juos reikia nustumti į visuomenės paraštes. Todėl šioje kadencijoje buvo plačiai diegiama vadinamoji atmetimo kultūra (angl. cancel culture). Tam tikslui buvo pasitelkti jau seniai propagandistams žinomi metodai, todėl šiandien jau ir jūs žinote, kad jeigu kažkas prieštarauja valdančiosios daugumos politikai, jis greičiausiai yra vatnikas, antivakseris, o taip pat homofobas. Bendriausia prasme – liaudies priešas. Tokius reikia… Ką ten klausiamai siūlė su tokiais daryti per nacionalinį transliuotoją? Ai, taip: „Ar reikėtų neskiepytų suaugusiųjų gyvenimą paversti „pragaru“, uždraudžiant viską – įskaitant lankymąsi maisto prekių parduotuvėse?“. Skaitant šį pasiūlymą iš laiko perspektyvos, į akis krenta tai, kad išskirti suaugusieji. Gražu, kad vaikai tam kartui buvo palikti ramybėje. Nors ką tuo metu su jais darė vienas iš buvusių valdančiosios daugumos narių, K. Bartoševičius, dar nustatinėja teismas.
Švietimo žlugdymas
Daug galima kalbėti apie atskirus žalingus sprendimus, bet abiem atvejais išryškėja tai, kad valdantieji, ar siekdami naudos savo asmeniniams interesams, ar dėl nekompetencijos (greičiausiai dėl šių abiejų dalykų sinergijos, kai šie veiksniai, veikdami kartu, duoda didesnį poveikį), ne tik nepadėjo išspręsti nei vienos problemos švietimo srityje, bet dar ir sukūrė naujų. Švietimo srityje matome, kad pinigų į sistemą įliejama labai daug, bet jie tampa pasipelnymo šaltiniu privačiam verslui, tuo tarpu valstybinė švietimo sistema kenčia nuo mokytojų trūkumo ir institucinės betvarkės, kuri darbą mokykloje paverčia nepakeliamu. Šią rugsėjo 1-ąją į mokyklas negrįžo daug mokytojų, ir ne todėl, kad išėjo į pensiją, bet neapsikentė biurokratizmo ir toksiško mikroklimato. Galima pridėti ir tai, kad savo pagrindinę misiją vos pajėgianti atlikti mokykla prievartiniu būdu sąmoningai ir sistemingai yra daroma kryptingos ideologinės įtakos objektu. Vienas iš kelių šios valdančiosios daugumos švietimo ministrų interviu žiniasklaidai drįso teigti, kad
negali atsakyti, kiek yra lyčių, nes nėra specialistas.
Niekam nekyla abejonių, kad bent tą jis tikrai žino, bet jo vadovaujamoje ministerijoje sveiką protą ir darželinuko žinių lygį atitinkančią informaciją pradėta keisti Stambulo konvencijos teiginiais, kurie yra laikomi teisingais be įrodymų apie socialinę lytį, kuri dabar turi pakeisti biologinę tikrovę mūsų vaikų galvose.
Manipuliacijos nacionaliniu saugumu, arogantiška ir neišmintinga užsienio politika
Nacionalinis saugumas neabejotinai yra šios Vyriausybės „arkliukas“ jos simpatikų akyse. Arba bent jau reiktų pasakyti, kad buvo. Šiandien reikia savęs paklausti, kaip su deklaruojamu nacionalinio saugumo standartu suderinti tą apgailėtiną faktą, kad minios migrantų pro Lietuvos sieną buvo praleistos tik dėl to, kad būtų užsitikrintas ES pareigūnų palankumas ir parama? Tuo metu atrodė, kad Lietuva ne tik neturi jėgos, bet valdžia tiesiog nepajėgi garantuoti valstybės sienų saugumo. Tad kiek dar Lietuvos yra pasirengę paaukoti valdantieji, siekdami beatodairiškai įsiteikti Briuselio politikams? Kad nacionalinio saugumo stiprinimas yra tik apsimestinis valdančiųjų tikslas, rodo jau vien tas faktas, kad didžiąją kadencijos dalį Krašto apsaugos ministerijai vadovavo ministras, kuris negalėjo betarpiškai kalbėtis su mūsų NATO partneriais, nes paprasčiausiai nemokėjo anglų kalbos, o L. Kasčiūnas buvo nustumtas į šalį vien dėl to, kad neįgytų daugiau politinio svorio. Dar ims netyčia ir taps partijos lyderiu. To tikrai nereikia savo vertybes
pametusioje TS-LKD. Bet partijos elitui tikrai nereikia pergyventi. L. Kasčiūnas jau įrodė, kad eina partijos kolegos P. Saudargo pramintu prisitaikėliškos karjeros keliu. Jis pasiruošęs ir narkotikų legalizavimui, kad tik gautų kokią šiltesnę vietelę. Bet jeigu konservatyvūs TS-LKD rėmėjai toliau norės apsimesti, kad ši partija ir krikščionybė yra kažkuo susijusios, galės ir toliau save apgaudinėti – bus kas padeda tuo
klausimu.
Išminties vertė politikoje
Galų gale, ši kadencija parodė, kad kai rinkėjai renkasi jėgą, o ne išmintį, valstybė rizikuoja tapti susiskaidžiusia, neefektyvia ir neskaidria. Neskaidrumas, demokratijos nuosmukis ir nekompetencija tampa pagrindinėmis jėgos valdymo pasekmėmis, o valdžios išsaugojimas tokiomis sąlygomis reikalauja tik dar didesnės manipuliacijos ir valstybės prievartos savo piliečių atžvilgiu. Todėl šiuo sunkiu momentu Lietuvos valstybei reikalinga išmintinga valdžia, kuri gebėtų išlaikyti pusiausvyrą tarp galios ir dialogo, tarp autoriteto ir atsakomybės. Juk tikrai išmintingas vadovavimas remiasi negebėjimu primesti savo valią, bet sugebėjimu įsiklausyti į visuomenę, rasti kompromisus ir spręsti problemas su pagarba visoms visuomenės grupėms. Šiuo atveju rinkėjai turi suvokti ir savo atsakomybę. Rinkimuose rinktis ne pagal patrauklius šūkius, bet pagal partijų sugebėjimą veikti išmintingai ir atsakingai. Tik taip Lietuva galės siekti stabilios ir darnios ateities, kurioje politika tarnautų visiems piliečiams, o ne tik valdantiesiems.
